Laikrodininkas

Anąkart kalbėjausi su kunigu. Jis pasakė, kad Dievas kartais su mumis kalbasi kitų žmonių lūpomis. Prisiminiau tai mums susitikus pirmą kartą. Vėliau tas pojūtis išnyko ir kai po daugelio metų išaušo naujas rytas, o tu ramiai miegojai padėjusi galvą ant pagalvės, supratau, kad šalia manęs visada buvo Dievas. Jis buvo ir tada, kai mirė tas kunigas, o atvykėliai užkalė lentomis bažnyčios duris. Tada visi kalbėjo, kad Dievo nėra, bet tada kodėl, kai tu kalbi, aš nejučiomis žvilgčioju į dangų…

Paskambinai ir paklausei, ar nevėluosiu. Neatsakiau iš karto. Žinojau, kad lauki. Taip buvo visada. Deja, vėluosiu ir šį kartą. Kaip ir anksčiau, kaip ir visada… Kaip ir visada mano vėlavimas neleidžia pasauliui tapti pripildytu ir visaverčiu. Jame visada kažko šiek tiek trūksta. Kad jis džiaugtųsi it laiminga mergaitė. Keista, bet jame netrūksta tik mano vėlavimo: pamatyti tave, reikiamu laiku pasakyti tinkamą žodį ar susiglausti kaktomis ir žiūrėti į keistai išsiklaipiusias akis. Būti taip bent kelias akimirkas. Ir kodėl gi taip…Kai paskambinai ir paklausei, ar nevėluosiu, šiek tiek susimąsčiau laikydamas telefoną prie ausies. Juk žinai, kad vėluosiu. Taip buvo visada. Šiandien net maldavau Dievo, kad švenčių dienomis bent vieną vienintelį kartą atsidurčiau šalia tavęs laiku. Kad nevėluočiau. Kad galėčiau įsitikinti, jog tu laiminga…

Pabūkime lyg plunksnos kybančios ore. Tai nesunku! Juk kai atėjai iš praeities, pirmiausia nutirpo pirštai. Vėliau apėmė vidinis virpulys, peraugęs į nekontroliuojamą drebulį. Kodėl taip pasielgei? Nežinojau, ką sakyt, nes tą akimirką tiesiog norėjau būti su tavim erdvėj lyg plunksnos. Kur nėra vėjo, žmonių ir kitų mistinių būtybių, galinčių sukliudyti jų kybojimą erdvėj. Galinčių sugriauti tai, kas buvo iki tavęs ir kas liko po to. Tada bijojau vėl nukabinti skausmu visas langines, tarsi skalbinius senam mieste. Todėl prašau, maldauju, nevirpink oro bučiniais, nelieki meilės žodžių ant akių. Tiesiog pabūkime erdvėj lyg plunksnos kybančios ore.

Mielieji, šiemet esu pasižadėjęs baigti rašyti knygą.  Laikas nuo laiko kažkas vis užklausia apie ką ji, kada pagaliau baigsiu. Pastaruoju metu artėju prie, kaip pats vadinu, psichologinio trilerio pabaigos, o smalsumui patenkinti pateikiu bent jau romano intro. Prašau pernelyg nesmerkti už stilių, nes prie jau parašytų dalių dar  neprisilietė redaktoriaus rankos. Viso kito prašau palaukti. Kūryba ne toks paprastas daiktas, tad…

Tėtis visada mane mylėjo. „Dukrele, kai tau sukaks aštuoniolika, galėsi paskaityti šiuos užrašus” ,- sakydavo jis. Dažnai aptikdavau jį darbo kambaryje, palinkusį prie stalo ir kažką rašantį susikaupus. Kai jo paklausdavau, apie ką jis rašo, jis atsakydavo, kad nori man palikti vieną istoriją. Nežinau, kodėl, bet jis amžinai kartodavo, kad šią istoriją rašo kaip tik man. Kad užaugusi žinočiau, kuo gyveno jis ir kuo gyveno šalia jo buvę žmonės, kad suprasčiau, kodėl man taip svarbu žinoti, kas yra tuose užrašuose ir kodėl jie yra tokie svarbūs. Iki tol niekada nedrįsdavau nė prisiliesti prie jo rankraščių, nes jis būtų labai supykęs. Tiesa, giliai širdyje neabejojau, kad jo pyktis netruktų ilgai ir jis man atleistų per kelias akimirkas, o nusišypsojęs pasakytų: „Žinai širdele, tu visai tokia pat smalsi kaip ir aš, todėl bent pažadėk laikytis mūsų susitarimo”.
Kaip bebūtų, aš laikiausi susitarimo ir nekišau nagų prie stalčiaus, kuriame gulėjo rankraščiai. „Sveika saulute”, - nusišypsojęs kartą pasakė jis, kai vieną vakarą priėjusi prie ąžuolinio stalo gal šimtąjį kartą paklausiau tėčio to paties klausimo.
„Rašau apie tave. Nuo pat tavo gimimo galvoju apie tave ir rašiau laiškus tau: kur yra tavo kelias, kaip klausytis širdies, kai nežinosi, ką daryti”.
Įdėmiai išklausiau šių jo žodžių, bet tada dar nesupratau, apie ką jis kalba. Jis man tiesiog paglostė galvą ir pasakė, kad su laiku aš viską suprasiu.
Kurį laiką dar stovėjau šalia jo, stebėdama, kaip jis palinkęs prie rankraščių kažką rašo, pataiso, vėl rašo. Stebėjau jo veidą. Prisimenu, kad tada taip bežiūrėdama į jį apsižvalgiau šiame paslaptingame tėčio kambaryje. Šiek tiek nustebau, kad niekur nebuvo mano nuotraukų, nors jis visada pabrėždavo, kad mane myli labiausiai ir dėl manęs paaukotų daugelį dalykų šiame pasaulyje. Jeigu taip, tai kodėl čia nebuvo mano nuotraukų… Pasižiūrėjau į tėtį dar kartą, po to vėl į stalą. Į mane žvelgė tik viena nuotrauka. Tai buvo jo ir mamos nuotrauka. Abu jie šypsojosi.
„Tėti?”
„Ką mieloji”.
Jis atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į mane.
„Jei tai tu ir mama, tai kur esu aš?”
Tėtis atsitraukė nuo rankraščių ir pasisodino mane ant kelių.
„Dukrele, viskas yra parašyta čia, - parodęs kelis lapus pasakė jis.- O nuotrauka? Nuotrauka tik įamžina mus tokius, kokie esame. Tavo nuotraukų yra kituose kambariuose, o šiame noriu matyti tave tokią, kokia esi”.
Niekados daugiau tėčio neklausiau, kodėl savo kambaryje jis nelaiko mano nuotraukų. Galiausiai, tai ir nebuvo labai svarbu. Juk visą laiką, kaip ir iki šiol, jutau jo meilę, šilumą ir rūpestį.
Bėgo dienos, o po jų metai. Tėtis niekada nedavė nė mažiausios dingsties suabejoti jo meile man. Kiekvieną naktį prieš miegą jis ateidavo į kambarį ir apkamšydavo mane tarsi meškiuką, o palinkėjęs labos nakties niekada neuždarydavo durų. Jis palikdavo jas šiek tiek praviras, kad man nebūtų baisu.
Aštuonioliktojo gimtadienio proga tėtis pasikvietė mane į savo kambarį ir įteikė man štai šią dėžutę, kurioje tvarkingai gulėjo visi jo rankraščiai. Dabar tai buvo mano rankraščiai ir mano istorija.