Laikrodininkas

Šį rytą parke stebėjau medžius. Atrodė, jie turi sielą. Jų tiek daug, kad kažkurią akimirką norėjau pavirsti vienu iš jų. Kažkur girdėjau, kad apvalius sielą reikia prieiti prie kamieno, jį apkabinti ir po kurio laiko tapti medžiu. Ir mudu galėtume taip padaryti, o vėliau, išskleidus šakas, naktimis stebėti pasaulį, o dienomis žmones. Šypsausi. Juk šiąnakt sapnavau kaip panirome į vandenį. Skaidrų iki beprotybės. Dugne augo medžiai, o mes buvome kaip delfinai, nes vis išnirdavome oro. Kaip ir visi delfinai… Prisiminiau, kad dar kažkur skaičiau, jog medžiai tai žmonės, kurių širdys kalbasi be žodžių. Medžiuose juos įkalino vienatvė. Šį rytą parke stebėjau medžius. Neklausk manęs, ar jie turi sielą, bet šiandien norėjau pavirsti vienu iš jų arba būti delfinu žaliame vandenyne.

Rodyk draugams

Šiandien lijo. Stipriai. Tiesiog tikra liūtis. Sušlapo pėdos. Permirko drabužiai, o upeliai vis sėmė kojas. Kurį laiką taip stovėjau nunarinęs galvą. Vėliau, pramerkęs akis, nusirengiau po lietumi. Buvo keista, bet sykiu ir nesvarbu. Lašai švelniai glostė skruostus. Prisiminiau, kaip kartą pasakei: “Meilė nėra savaime suprantama. Iškentus tiek daug, man niekada nebūsi savaime suprantamas”. Užsimerkiau ir nusišypsojau. Nusišypsojau vos pastebimai. Jaučiau ant lūpų lašus, tarsi prisilietimus. Jie buvo kaip daina. Dainavau su jais… Šiandien lijo. Stipriai. Tiesiog tikra liūtis… Ėmiau ir nusirengiau…

Rodyk draugams

Žvaigždelės. Jos lyg bučiniai nakties skliaute, it laiko upė akmenėliais žėri. Bekraštėje erdvėj sukurtos. Iš vandenų, iš žemės dulkių. Iš Puškino eilių, Šekspyro gal sonetų. Iš ilgesio gilaus ir valandų lyg amžiai. Apsuptos meilės ir vilčių. Tik taip iš pilnaties pasėmęs dubenį vandens. Sapnais nuplovęs veidą. Apsiginklavęs pojūčiais visais, galėčiau peržengt Rubikoną. Ir padėkoti joms. O taip, tik joms! Žvaigždelėms! Dangaus sesėms. Kurios padėjo apdainuot Tave, kurios lyg bučiniai nakties skliaute, kurios it laiko upė akmenėliais žėri.

Rodyk draugams

Dumai balkone, lyg kažkur girdėta daina. Beveik jaučiu mielą ranką prie skruosto ir šilumą akių. Kada tai buvo? Neprisimenu. Gal apie 1970-uosius. Tada dar nebuvau gimęs, bet šią dainą jau kažkur girdėjau. Nesakyk, kad taip nebūna… Apie tai galvoju kiekvieną kartą, kai girdžiu šią dainą. Dūmai balkone. Jie sklaidosi it vaiduokliai. Apipina rankas, kaklą, po to sielą. Užsimerkiu, o dūmai vis dar valdo sielą. Lyg Dantės pragarai ar Rojaus ūkanos. Kai juos pamatysiu, ši daina tebeskambės laike ir erdvėj. Kažkur tarp žvaigždių ji keliaus tolyn ir šildys ledinį kosmosą.

Rodyk draugams